http://www.liveinternet.ru/users/3090603/post341805337/, šiandien atradau šį menininką - Žoržas Mazila ,,Absurdas ir groteskas''. Jis man pasirodė - įdomiai savotiškas.

    Dar mokydamasi dvyliktoje klasėje, susidomėjau - dailininke - primytiviste. Tai - Seraphine de Senlis (http://www.filmai.in/4170-s-raphine-2008.html), čia įkėliau apie ją filmą, jai kam būtų įdomu plačiau su ja susipažinti. Ji kaip dauguma primytivistu tapyti pradėjo maždaug 60 metų, ji niekur nesimokė, buvo paprasta namų tvarkytoja.  Ji tiesiog susapnavo angelus, kuri jai pasakė, jog jai reikia - tapyti. Dažus ji gamindavosi iš įvairiausių žolių, o raudoną spalvą darydavosi iš karvės kraujo (lygtais kažkaip taip). Ji tapė tapė, kol vieną dieną, jos meną pastebėjo, vyras pas kurį ji dirbo. Jis buvo - meno supirkėjas. Ir ja susidomėjo, vėliau išvežė jos - meną į muziejų, ji išgarsėjo, kol galiausiai išprotėjo, jos gyvenimas pasibaigė - dramatiškai. Žiūrėdama filmo pabaigą, negalėjau suvaldyt ašarų, o šią menininkę - primytivistę pamilau, ir svajojau taip pat tapyti - magiškus medžius (kurį laiką tai dariau).

Mane užbūrė jos - magiški medžiai, tos ryškios spalvos, kadangi ji labai mylėjo gamta, tad jos darbuose yra jaučiamas - gamtos pulsavimas. Tai - nuostabu.

Mano medis, kurį bandžiau sukurti remdamasi Seraphinos paveikslais.

http://www.galerijara.lt/ruta-eidukaityte/, Aš domiuosi Rūtos Edukaitytės tapyba, lankau jos parodas.
  Jai buvo įteiktas Antano Gudaičio tapybos konkurso laureato diplomas „Už lietuvių koloristinės tapybos tradicijos tęstinumą ir plėtrą" bei piniginis prizas. 
  Tokia jauna, o jau nusipelniusi tokio apdovanojimo. Jos menas mane žavi savo žaviu koloritu, kuris man pakelia nuotaiką, nuteikia džiaugsmingai ir pakiliai. 

Man patinka jos nutapytas dangus, kur debesys pavaizduoti - plaukiančiai, labai svajingi, primenantys architektūrinius objektus.

Truputis info iš parodos. Noriu jus paraginti ją aplankyti, tikrai - verta.

Prieš kelias dienas, lankiausi Pamenkalnio galerijoje - Dainiaus Trumpio parodoje. Ji mane maloniai nustebino, sužavėjo. Man atrodo, kad jo meno kūriniai - originalūs, estetiški, kruopštūs, įdomių kompozicinių sprendimų.

http://tatucya.com/2011/11/06/ivan-marchuk-ivan-marchuk/- tai jo svetainė.
 O čia truputį biografijos apie menininką.
  МАРЧУК, Иван -
(Marchuk, Ivan. Род. 1936) известный украинский художник-живописец и скульптор, народный художник Украины, заслуженный художник Украины (1996 г.). Родился в с. Москаливка Лановецкого района, Тернопольской области, в семье ткача. Учился в Львовском училище декоративно-прикладного искусства (окончил в 1956 г.) и Львовском институте прикладного искусства (окончил в 1965 г., керамический факультет). Позднее работал в Киеве. Широкий диапазон художественных возможностей, виртуозное владение материалом дают возможность художнику ярко и самобытно выражатся в разных художественных жанрах: портрете, пейзаже и натюрморте.
  Ivanas Marčukas gimė 1936, įžymus Ukrainos dailininkas, tapytojas ir skulptorius, nusipelnęs Ukrainos dailininkas (1996). Gimė Maskolivke, Lanoveckio rajone, Ternopolskio apskrityje, audėjo šeimoje. Mokėsi Lvovskio mokykloje taikomosios dailės, baigė (1965m, keramikos fakultetą). Vėliau dirbo Kijeve. Platus diapozonas sugebėjimo dailės , virtuoziškas medžiagų valdymas duoda galimybę dailininkui ryškiai ir savitai reikštis įvairiuose dailės žanrruose : portrete, peizaže ir natiurmorte.
 Tai tiek apie I.Marčuką.

Dalyvaudama Renesanso suknelių parodoje, susipažinau su vienu nuostabiai talentingu dailininku - Ivanu Marčuku. Jis pats yra - ukrainietis.
  Aš kažkada turėjau didelę svajonę susipažinti su dailininku, bet nesitikėjau, kad susipažinsiu su užsienio menininku. Pamenu po pokalbio su juo, jaučiausi kaip ant sparnų. Išsipildė mano - svajonė. Buvau - laiminga.
  Ivanas mane pats užkalbino, aš stovėjau prie jo paveikslų, o jis buvo salėje. Aš net nežinojau, kaip jis atrodo. Pačią svarbiausią, kad jis pats priėjo prie manęs ir užkalbino. Kadangi mokų rusų kalbą, tai daug klausinėjau jo, apie jo kūrybą. Paklausiau nuo ko viskas prasidėjo, o jis atsakė ,, Ja proboval risovat, no padumal jesli nevijdit ja vazmu lapatu i paidu kapat'', ,, Aš bandžiau piešti, bet pagalvojau, jeigu nepasiseks paimsiu kastuvą ir eisiu kasti''. Pamenu šis sakinys mane prajuokino.

  Aš žvelgdama į jo paveikslus pagalvojau, kad taip nutapyti mokėtų tik - genijus, tai jam ir pasakiau. Jis man pasakė komplimentą, paklausė ar aš dailininkė, pasakiau jog taip, o kitas vyras jo paklausė - ,, kodėl tu galvoji jog ji dailininkė'', jis atsakė - ji žiūri kaip dailininkė. Buvo labai malonu.

čia jis pats - I.Marčuk (radau dar vieną mėgstamą dailininką)

Prieš porą metų lankiausi Radvilų rūmuose. Žiūrėjau Renesanso laikų suknelių parodą. Buvo labai įdomu ir naudinga.
  Perskaičiau lankstinuke, kodėl anksčiau žmonės nešiojo - perukus. Ogi todėl, kad jie neplaudavo galvų, ir juose veisėsi - utėlės, manoma, kad į tuose perukuose ne tiks jos būdavo, bet ir kitokių gyvių... Taip pat tais laikas, žmonės sėdėdami prie puotos stalo valydavosi rankas į - staltieses. Ir dar, žmonės būdavo - neaukšto ūgio, moterys maždaug iki 1.50, o vyrai - 1.60, ir kiek pamenu jie gyvendavo vidutiniškai kažkur iki 30 metų.

Šių suknelių dydžiai yra didesni

už tų laikų žmonių, nes norėjo parodyti kaip jos atrodytų šių laikų žmonių ūgiui .

Man jos taip patiko, kad pati pabandžiau įsivaizduoti, kaip mes šiais laikais jas dėvime.

https://www.youtube.com/watch?v=mKlt84Qov3M, Sasha Song – mėgstamiausias mano dainininkas, jo dainos mane – įkvepia kurti ir tikėti savimi. Labai patinka Jo balsas, jis nuostabiai gražus, jautrus, visuomet suvirpina mano širdį.

Čia kažkur 12- oje klasėje nuvažiavau į jo koncertą.Buvo - nuostabu. Esu nuo neatmenamų laikų jo gerbėja. Nuotrauka truputį nepavykus.Matyt apšvietimas prastas. 

Replika Kasiuliui

   Aš labai mėgstu dailininką – Kasiulį. Kažkur prieš metus, apie jį sužinojau žiūrėdama jo filmą. Vėliau, kuomet atsidarė Kasiulio muziejus, nuėjau jo pasižiūrėti – kūrybos.Mane labai sužavėjo – spalvos, koloritas. Spalvos tokios – ryškios, harmoningos, džiaugsmingos. Toks jausmas, kad gali ateiti nuliūdus, o išeiti laiminga.Tos – žavios linijos, tokios – organiškos. Vau…
   Vėliau su dėstytoja ir grupiokais nuėjome visi kartu, mums daug pasakojo apie – Kasiulio gyvenimą, kūrybą. Tą kartą pasitikslinau, ar dailininkas man vis dar patinka, tuomet supratau, kad jo menas – nepaprastai žavus. Man patinka, kad jis sugebėjo suderinti abu stilius – tiek realistišką, tiek savo modernišką. Jis – nuostabus. Jeigu jis būtų gyvas, būčiau norėjus su juo susipažinti.

  Šiandien skaičiau knygą ,,Gyvenimo džiaugsmas”, ji yra apie – dailininką Van Gogą. Van Gogas apskritai yra mano mėgstamiausias – menininkas. Tad šiandien skaitydama apie jį knygą atradau – šias eilutes, kurios mane sudomino ir paskatino kurti. Čia jis kalba su pastoriumi apie menininką – Rebrantą…Tiesą sakant mane šios eilutės sujaudino, tad pamaniau pasidalinsiu su JUMIS.Gero skaitymo!!

https://jasiunudvaras.wordpress.com/jasiunu-dvaro-istorija/, čia daugiau informacijos apie mano miestelio – Jašiūnų Balinskio dvarą, kitaip dar vadinamas – Radvilų rūmai.
   Labai norėjau Jus supažindinti su mano krašto istorija, o ji gana – turtinga.
Dar nepaminėjau, jog dvare gyveno – Adomas Mickevičius, manoma, kad jisai rašė Jašiūnuose – poemą ,,Gražina”.

Nuo XV a. iki XVIII a. pabaigos Jašiūnų dvarą valdė Radvilos. 1811 m. iš Dominyko Radvilos dvarą nupirko Lietuvos Tribunolo kelių departamento viceministras, Uždauguvio taurininkas Ignotas Balinskis (1756 – 1819) ir ši giminė dvarą išlaikė iki paskutiniųjų jo gyvavimo metų. Po Ignoto Balinskio mirties, dvaras atiteko jaunesniajam sūnui Mykolui Balinskiui (1794-1864). Mykolas Balinskis – gimė 1794 metais Terespolyje, netoli Vitebsko. Mykolo Balinskio mokslo metai prabėgo Vilniuje. Baigęs gimnaziją, nuo 1812 metų mokėsi Vilniaus universiteto Fizikos ir matematinių mokslų fakultete. 1814 m., gavęs filosofijos magistro laipsnį, M.Balinskis perėjo mokytis į Literatūros ir laisvųjų menų fakultetą. Priklausė šubravcų draugijai, kartu su universiteto profesoriais, bei įtakingais miesto gyventojais.
1820 metais Mykolas Balinskis vedė Sofiją Sniadeckytę, žymaus Vilniaus profesoriaus ir mokslininko Andriaus Sniadeckio dukterį.
Vėlyvą 1830 m. rudenį prasidėjus sukilimui Varšuvoje, netrukus Vilniuje susikūrė sukilimo Centrinis komitetas, kuriam priklausė ir Mykolas Balinskis. 1831 m. gegužę M.Balinskis buvo suimtas, bet netrukus paleistas į laisvę.
Vėliau Mykolas Balinskis gyveno Varšuvoje ir tai buvo bene kūrybingiausias jo mokslinės veiklos laikotarpis. Apie 1848 m. M.Balinskis grįžta į Lietuvą ir apsigyvena Jašiūnų dvare.
M.Balinskis suvaidino svarbų vaidmenį formuojant Lietuvos istoriografijos tematiką ir probleminius mazgus. Vilniaus miesto ir Universiteto istorijos, Vilniaus miesto ir LDK valstybės praeities statistiniai tyrinėjimai, darbas apie Barborą Radvilaitę, sulaukė savotiško tęsinio. Su J. Leleveliu 1815 m. įkūrė ir 1816-1822 m. redagavo žurnalą „Tygodnik Wileński“. Buvo Vilniaus archeologinės komisijos vicepirmininkas, Rusijos imperatoriškosios geografų draugijos narys. Mokslininkas 1837 m. parašė išsamią dviejų tomų Vilniaus istoriją, surinko ir paskelbė daug įdomios medžiagos apie Lietuvos miestus bei miestelius, bažnytkaimius ir dvarus. Be Vilniaus istorijos, istorikas parašė Lenkijos istoriją, Vilniaus miesto statistinį aprašymą, atsiminimus pie karalienę Barborą, atsiminimus apie Joną ir Andrių Sniadeckį, istorinių raštų dvitomį, istorijos studijas. Bene garsiausias Balinskio darbas – Vilniaus akademijos istorija ir kartu su T.Lipinskiu parengti trys Senovės Lenkijos tomai, vienas iš kurių yra skirtas LDK istoriniam topografiniam aprašymui. Šiame darbe suregistruoti LDK miestai ir miesteliai, jų geografinė padėtis, trumpa istorinė apžvalga.
Netrukus po Mykolo Balinskio ir Sofijos Sniadeckytės vedybų Jašiūnai tapo svarbiu Lietuvos kultūros centru. Čia senatvėje gyveno Andrius Sniadeckis (1768- 1838) – Mykolo Balinskio žmonos – Sofijos tėvas. Antropologijos pradininkas Lietuvoje, biologas, chemikas, medikas, filosofas, 1797-1832 m. Vilniaus universiteto profesorius.Taip pat Jašiūnuose apsigyveno ir Andriaus Sniadeckio brolis Jonas Sniadeckis (1756-1830)- žymus astronomas, matematikas ir filosofas, ilgametis Vilniaus universiteto profesorius, rektorius.
Jonas Sniadeckis gimė Žnine. Poznanėje baigęs Lubranskio kolegiją, 1772-1775 m. Krokuvos universitete studijavo matematiką ir filosofiją. Novodvorskių gimnazijoje dėstė matematiką, fiziką, logiką, politinę ekonomiką. 1778 m. išvyko tobulintis į Vakarų Europos mokslo centrus: Getinbergo universitetą, Sorboną.
1781 sugrįžo į tėvynę ir Krokuvos universitete ėmė vadovauti aukštosios matematikos ir astronomijos katedrai. Šiuo laikotarpiu Jonas Sniadeckis išleido aukštosios algebros vadovėlį, skelbė astronominių stebėjimų duomenis, sukūrė veikalą apie Koperniką.
1806 m. paskirtas Vilniaus universiteto astronomijos profesoriumi, o 1807-1815 Vilniaus universiteto rektoriumi. Išleido sferinės trigonometrijos veikalą, filosofinių veikalų, du iš jų: “Apie metafiziką” ir “Apie filosofiją”. Jo vardu pavadintas krateris nematomoje Mėnulio pusėje.
1824 – 1828 metais Jono Sniadeckio iniciatyva buvo pastatytas Jašiūnų dvaras. Čia buvo sukaupta turtinga biblioteka, paveikslų kolekcija, Jonas Sniadeckis įsirengė nedidelę observatoriją. Jašiūnų dvaras tapo Vilniuje gyvenančios inteligentijos traukos vieta. Čia Jašiūnuose sulaukęs 74 metų Jonas Sniadeckis ir mirė. Šeima nutarė jį palaidoti miškelyje priešais rūmus, dešiniajame Merkio krante, kur dvaro šeimininkas mėgo vaikščioti.
Čia taip pat palaidotas ir istorikas Mykolas Balinskis, miręs 1864 metais Vilniuje, bei jo sūnus psichiatras, Peterburgo karo akademijos profesorius Jonas Balinskis.
Jonas Balinskis (1824-1902) buvo žymus gydytojas psichiatras. Istoriko Mykolo Balinskio sūnus. Gimęs 1824 Vilniuje.
Nuo 1857 metų, pirmą kartą Rusijoje, Peterburgo medicinos- chirurgijos akademijoje, pradėjo dėstyti psichiatriją ir įkūrė pirmąją psichiatrijos katedrą. Medicinos daktaras (1855), profesorius (1856). 1859 Peterburge įkūrė pavyzdinę psichiatrijos kliniką. Nuo 1869 jo iniciatyva Rusijos imperijoje pradėta steigti miestų psichiatrijos ligoninės.
Mirė 1902 Peterburge, jo pageidavimu palaidotas Jašiūnuose.
Jono Balinskio sūnus Petras Balinskis (1861-1925) buvo žymus inžinierius, tapęs Peterburgo metro projekto autoriumi, taip pat 1902 metais sudarė Maskvos metro projektą, 67 km ilgio ant estakadų ir 16 km ilgio tuneliuose.
Jašiūnuose kurį laiką gyveno garsusis lenkų poetas Julius Slovackis (1809-1849). Būsimasis poetas buvo įsimylėjęs jaunesniąją Andriaus Sniadeckio dukterį, Sofijos Sniadeckytės seserį – Liudviką Sniadeckytę. Tačiau įsiliepsnojusi meilė nesulaukė atsako ir 1828 metais, baigęs teisės studijas, Julius Slovackis išvyko iš Vilniaus ir niekada čia jau nebegrįžo. Jašiūnų metų išgyvenimai atsispindi jo poemose: “Kordianas”; “Beniovskis”; “Kelionė į šventąją žemę”.
Jašiūnų dvare viešėdavo ne tik poetas Julius Slovackis, bet ir Tomas Zanas, biologas botanikas S.B.Jundzila, geologas ir mineralogas Ignacas Domeika, botanikos ir medicinos profesorius A.Bekiu ir kiti „lietuviškojo romantizmo“ puoselėtojai. Šiuos žmones viliojo ne tik Jašiūnų dvaro kultūros lobiai bei galimybė pailsėti vaizdingose apylinkėse, bet ir dvasinė atmosfera, disputai, moksliniai ir literatūriniai susitikimai.
Po Mykolo Balinskio mirties Jašiūnų dvaras atiteko jo sūnui Konstantinui Balinskiui. O kartu su M. Balinskiu mirė ir dvaro kultūrinis gyvenimas.
Tarpukario laikotarpiu dvare gyveno M. Balinskio proanūkė Anna, ištekėjusi už Aleksandro Soltano. Abu dvarininkai, jų vaikai Karolis, Kristina ir Hubertas paspruko į Lenkiją, kai 1939 metų rudenį dvarą išdraskė Raudonoji armija. Dvarą taip pat išgrobstė vietos gyventojai.

Turiu mėgstamiausią dailininką, kurį labai myliu, kuriuo menu žaviuosi – Vincentas Van Gogas – https://www.youtube.com/watch?v=eJjNAn84hTM   , jis mane įkvėpė – kurti paveikslus, domėtis daile.

,,Matiso kūrybos tyrinėjimai''.

,,Rytoj bus nauja diena, kurioje aš dar nesuspėjau padaryti klaidų”(Завтра наступит новый день, в котором я ещё не успела совершить ошибок) – L.M.Montgomery. Ši citata pasiskolinta iš knygos ,,Anė iš Žaliastogių”, ji visuomet man pakelia nuotaiką, kuomet prieš tai diena būna – nenusisekusi.

Pagal mano mylimą knygą pastatytas kino filmas - labai nuostabus, labai geras,labai jautrus. Šią knygą dažnai cituoju.

Be pavadinimo.

Abstraktus peizažas

,,Matiso kūrybos tyrinėjimai”.

Mano draugas Dima.

   Prieš porą dienų aplankiau – Pamenkalnio galeriją, kurioje buvo eksponuojami Lietuvos tapytojo – Vlado Karatajaus darbai. Aš buvau sužavėta Vlado Karatajaus – koloritu, jo meistryste taip puikiai ir lengvai valdyti spalvas, formas. Buvau sužavėta jo – peizažais, natiurmortais, portretais. Labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę susipažinti arčiau su jo – kūryba, nes šis dalininkas man buvo žinomas labiau iš meno literatūros, o kai pamačiau ,,gyvai”, supratau, kad mėgstu šį – menininką.
   Patariu ir Jums pasidomėti jo meno kūriniais, manau neliksite abejingi.

Neesu nei – poetė, nei puiki – prozos rašytoja, bet nuo mažens labai mėgstu – rašyti. Tiesiog kartais aplanko – įkvėpimas.Esu dalyvavusi su lietuvių kalbos mokytoja ir kitais mokiniais – Poezijos pavasaris, tenais skaičiau – savo kūrybą.
Šį kūrinį parašiau, kuomet jaučiau, jog noriu būti – laisva, bet kažkas man vis bando – pakirpti sparnus.,,Akmeniniai paukščiai” – tarsi metafora, kuria bandžiau nusakyti savo būseną…
,, Akmeniniai paukščiai”
Snieguotose kraštuose, skraido paukščiai akmeniniai,
Jiems nelengva skristi, nes jų sparnai vos juda – nuo akmens sunkumų,
Kurie kamuoja juos.
Jie labai nori – skraidyti, bet sparnai per – sunkūs,
Tad su kiekvienu skrydžiu, jie krenta ir krenta vis žemyn ir gilyn.

Mano šios dienos citata – Išminčius yra tas, kuris tinkamu momentu moka areštuoti patį save. V.Hugo.

Larisa Aukon, Canyon Encounter, oil on linen, 24 x 30″ Mano šios dienos atradimas ))

,,Kiek menas kainuoja?”
    Šiandien susimąsčiau apie meno – kainą.Sakoma, kad dydis menas yra kuriamas pasitelkiant savo paties išgyvenimus. Kai kurie menininkai kuria įkvėpti tų savo išgyvenimų, kai kurie įkvėpti – gamtos, o dar kiti – kančios. Taigi, man kyla klausimas, kiek kainuoja – menas? Aš nekalbu apie meno – piniginę vertę, nors tai irgi – svarbu, bet turiu minty būtent – kiek žmonėms kainuoja tą meną sukurti, ypač kuomet – nėra įkvėpimo?
   Kartais mes nemiegam naktimis – laukdami geros idėjos, kartais ta idėja ateina tarsi iš niekur. Dėl to man ir kilo klausimas, ar mums menininkams lengva kurti, ar sunku?
,,Jeigu yra – klausimai, reiškias yra ir – atsakymai”.

Močiutė Mozė.

Ir dar vienas jos paveikslas.

Одна из самых известных художниц США, бабушка Мозес (Анна Мэри Мозес) – самоучка. Она была обычной крестьянкой, много работала, не получила образования. Ее муж был беден, зарабатывал как наемный разнорабочий. В старости женщину стали мучать ужасные боли в суставах, тяжелый физический труд в течение жизни давал о себе знать. Дочь посоветовала начать рисовать. Первые картины бабушки Мозес висели просто в местной аптеке. Случайно мимо проезжал нью-йоркский коллекционер, заметил ее примитивные, милые рисунки, за бесценок купил несколько. Шаг за шагом ее работы привлекали все больше внимания, экспонировались в галереях, а затем последовали выставки по всей Европе. Бабушка Мозес стала самой знаменитой художницей Америки. Она умерла в 101 год, создав более 1 600 картин и рисунков. Viena žinomiausių Amerikos dailininkių – savamokslė močiutė Mozė. Ji buvo paprasta krikščionė, daug dirbanti , be išsilavinimo. Jos vyras buvo – vargšas, dirbo kaip – samdomas darbotojas. Senatvėje moterį pradėjo kankinti stiprūs skausmai, prie to prisidėjo sunkus, fizinis darbas. Dukra patarė pradėti piešti. Pirmi močiutės paveikslai kabėjo paprastoje miesto vaistinėje. Pro šalį važiavo Niujorko žimus kolėkcionėrius, jis pastebėjo : primytivius, mielus piešinukus ir nebrangiai keletą nusipirko. Po truputį darbai sužavėjo, įgyjo vis daugiau dėmesio, juos eksponavo galėrijuose, parodos vyko visoje Europoje. Močiutė Mozė tapo pačia žynomiausia Amerikos dailininke. Ji mirė būdama – 101 metų, sukūrusi daugiau nei – 1600 paveikslų ir peišinių.
Ši menininkė mane sužavėjo savo – kruopštumu (kurio man pačiai trūksta). Ir plius tai, jog būdama – savamokslė, buvo tokia – talentinga, ypač be specialybės..

m

Mano antro kurso (o gal trečio), paveikslas pagal - Matisą.

Mano bakalaurinio tema - Matiso kūrybos tyrinėjimai. Kadangi labai mėgstu šį dailininką, man patinka jo šviesių spalvų koloritas, linijos, kompozicijos, tad nusprendžiau jo kūrinius patyrinėti plačiau. Jie yra - nuostabiai gražūs, malonūs akiai, labai prasmingi.

M.K.

P.S.S. Pamiršau paminėti, jog šis mano blogas bus susijęs su mano - diplominiu darbu. Tad čia publikuosiu - kūrinius nuo pradžios iki pabaigos, kol apsiginsiu - bakalauro diplomą. Čia matysite - mano sėkmes ir nesėkmes...

   Susikūriau blogą, kad galėčiau publikuoti - savo kūrybą. Prisipažinsiu, labai mėgstu - rašyti, tad čia kelsiu nemažai savo - rašliavos. Rašyti nemoku, bet esu - nuoširdi, atvira ir rašau su malonumu. Man menas labai daug reiškia. Dievinu - tapyti, lipdyti, piešti kreidelėmis/ pieštukais. Menas - didžioji mano gyvenimo meilė, kartu su mano katinu Dima. Kadangi labai myliu gyvūnus, ir jų nemažai turiu, tad publikuosiu ir jų nuotraukas (karts nuo karto). Nes jeigu kelsiu kiekvieną dieną savo šuns ir katino nuotraukas, tai pasidarys ne mano - kūrybos blogas, o grynai mano, kažkoks ,,katino blogas''.
  Kaip minėjau - labai mėgstu rašyti, esu - grafomanė. Taip pat esu labai - jautri, ir kartais sunkiai reaguoji į kritiką, bet stengiuosi išmokti ją priimti. Pati esu gana - savikritiška, man nuolat atrodo, kad ko nebedaryčiau - viską darau blogai. Labai retai esu savimi patenkinta.Nuolat noriu - keistis, tobulėti. Tačiau stengiuosi į gyvenimą žvelgti - pozityviai. Kada kas nors nepasiseka, save - pozityvinu.
  Gerai šiandien tiek.
P.S.Sveiki atvykę į mano blogą :), geros dienos, arba gero vakaro.
M.K.