Neesu nei – poetė, nei puiki – prozos rašytoja, bet nuo mažens labai mėgstu – rašyti. Tiesiog kartais aplanko – įkvėpimas.Esu dalyvavusi su lietuvių kalbos mokytoja ir kitais mokiniais – Poezijos pavasaris, tenais skaičiau – savo kūrybą.
Šį kūrinį parašiau, kuomet jaučiau, jog noriu būti – laisva, bet kažkas man vis bando – pakirpti sparnus.,,Akmeniniai paukščiai” – tarsi metafora, kuria bandžiau nusakyti savo būseną…
,, Akmeniniai paukščiai”
Snieguotose kraštuose, skraido paukščiai akmeniniai,
Jiems nelengva skristi, nes jų sparnai vos juda – nuo akmens sunkumų,
Kurie kamuoja juos.
Jie labai nori – skraidyti, bet sparnai per – sunkūs,
Tad su kiekvienu skrydžiu, jie krenta ir krenta vis žemyn ir gilyn.