Ko norėjo fovistai? Renė Hiuigas nusakė tai vadovaudamasis protu ir intuicja: ,,Fovistai nori glaustumo, nes labiausiai vertina intensyvumą; susivienijimas, sąjunga gali remtis tik abipusių nuolaidų sistema. Tad fovistai sudedamiesiems elementams paliks maksimumą individualumo, sudarydami tarp jų tik pusiausvyrą, geros kaimynystės santykius.
   Intensyvūs tonai, kurie priešinami sudaro ,,akį rėžiančias mozaikas'', sutrauks minias žmonių. Tai jaunatviška ir laukinė spalvų simfonija, kurią ilgainiui surimtėję fovistai sušvelnins pavartodami netolydumo, praleidimo principą, tai yra palikdami drobėje balto, nenuspalvinto grunto plotus, padedančius sukurti būtinus perėjimus.
  ,, Patrauklus ir rafinuotas Matiso šaltumas, tolimas Vlaminko šėlimui... sukūrė...naują dailę. Apgalvotas, sumanus jo žavesys atvėrė kelią visiems plastiniams eksperimentams. Siekdamas intensyvumo, dailininkas jau nepaiso tikrovės, išskiria ir sustambina pagrindinį elementą. Daiktų vienovė išyra - pabrėžiami tipiški požymiai. Morisas Deni jau iš pat pradžių buvo įžvalgus: ,, Tai tapyba, kurioje nėra atsitiktinių dalykų, grynoji tapyba, tapymo aktas...dailės kūrinyje nebėra vaizdinių ir jutiminių savybių. Tai - absoliuto siekimas''.
  Dėmių ir arabeskų deriniais Anri Matisas iš tikrųjų siekia absoliuto. Nuo to laiko, kai jo dirbtuvėje, Sen Mišelio krantinėje, pradėjo viešpatauti Sezano ,,Trys besimaudančios moterys'', įsigytos pas Volarą, jos darė magišką įtaką jo formavimuisi. To šedevrų mėlynų tonų harmoniją jį taip paveikė, kad nuo šiol mėlyna spalva - pernelyg jautrių žvilgsnių apsėstis - jį tiesiog persekios.
Būtent šiuo laikotarpiu Matisas kiek iškilmingai sakydavo: ,, Sezanas - mūsų visų mokytojas''(1913 m.)( 42psl).