,,,, Pirmiausia aš siekiu išraiškingumo. Kartais dailės mėgėjai pripažindavo, kad šį tą nutuokiu, bet tučtuojau pareikšdavo, jog mano užmojai riboti - jog aš tik noriu, kad žiūrovai jaustų kuo didesnį malonumą, žiūrėdami į mano paveikslą. Tačiau tapytojo minties negalima vertinti neatsižvelgiant į jo priemones, kurios turi būti tuo geresnės ( o geresnės nereiškia sudėtingesnės), kuo mintis gilesnė. Aš negaliu skirti jausmo, kurį kelia man gyvenimas, nuo priemonių, kuriomis jį perteikiu.
,, Išraiškingumas'', mano nuomone,- ne aistra, spindinti veide arba reiškiama smarkiu judesiu. Jis glūdi visoje mano paveikslo kompozicijoje: svarbu viskas - kūnų vieta, supanti juos erdvė, proporcijos. Kompozicija tai - menas dekoratyviai išdėstyti įvairius elementus, kuriais disponuoja tapytojas, reikšdamas savo jausmus. Kiekviena paveikslo detalė turi būti matoma ir turi vaidinti jai skirtą pagrindinį arba antraeilį vaidmenį . Visa, kas paveikslui neduoda naudos, yra jam žalinga. Kūrinys - tai darni visuma; kiekviena nereikalinga detalė žiūrovo sąmonėje užims kitos, esminės, detalės vietą.
   Siekiant kuo didesnio išraiškingumo, kompozicija keičiasi kintant plotui, kurį reikia padengti dažais. 
Priešingai nei impresionistai, Anri Matisas, sekdamas klasikais, tapyboje vengia atsitiktinių dalykų ie ieško amžinųjų:
,, Naudojantis panašiomis spalvomis arba jų kontrastais, galima gauti nuostabių efektų. Pradėjęs dirbti, per pirmą seansą dažnai pasižymiu naujus paviršutiniškus įspūdžius. Šiandien stengiuosi į juos įlieti ramybės ir taisau tol, kol pavyksta''.( 89 - 90psl)